Skiautiniai – tai iš nedidelių audinio skiautelių rankomis ar siuvimo mašina susiūta tekstilė. Viena ar kita forma ši tekstilė egzistavo beveik kiekvienoje kultūroje, ypač ten, kur tokio pobūdžio siuvinių reikėjo dėl pačių gyvenimo sąlygų – šalto klimato, neturto, karų. Seniausias žinomas lietuviškas skiautinys saugomas Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose. Jis priklausė dailininko A. Žmuidzinavičiaus žmonos mamai – Idalijai Plioterytei, gyvenusiai 1837-1886 m. 

Angliškai skiautelių durstiniai vadinami patchworks arba quilt – tai reiškia daigstyti arba dygsniuota antklodė. Mat Europoje, Amerikoje skiautiniai dažniausiai siuvami iš trijų sluoksnių. Viršutinis – puošnus, susiūtas iš įvairiaspalvių mažų skiautelių. Į vidurinį sluoksnį dedama šiltinamosios medžiagos, kurios siuviniui suteikia putlumo, minkštumo. Apatinis sluoksnis – pamušalas. Visi trys sluoksniai sudygsniuojami, atkartojant skiautinio rašto linijas ar sukuriant naują papildomą ornamentą.

Dabar skiautinių siuvimas – puiki saviraiškos priemonė. Kodėl puiku siūti skiautinius? Moteriai įgimta kurti, skleisti aplink save grožį.
Kita priežastis – dvasinis pasitenkinimas, kad prikeli jau panaudotus audinius antram gyvenimui. Nors mažutis lašelis ekologijos vandenyne…
Trečia – savo brangiausius žmones – vyrą, vaikus, anūkus.– apgaubi nenuperkama šiluma ir meile.
Kiti privalumai – tęsiamos ir puoselėjamos lietuvių liaudies tradicijos, skatinamas poreikis intelektualinei ir kūrybinei veiklai.