Rankų Darbo lėlės
Lėlė – mažas žmogaus modelis, atspindintis tam tikro laikotarpio estetinę kultūrą, padedantis atskleisti socialines realijas, supažindinantis vaikus su socialiniais vaidmenimis, profesijomis ir gyvenimo būdu.
Žaidžiant vaikui su lėle, vyksta du vienas kitą papildantys procesai: pirma, vaikas išreiškia save (savo patirtį, savo žinias ir išgyvenimus), antra, vaikas kuria pats save, įsimindamas jam atsiveriantį žmonių santykių pasaulį. Šių dviejų svarbių procesų centre yra lėlė. Vaikas lėlės lūpoms atiduoda savo žodžius, mintis, išgyvenimus. Lėlė tampa tarsi vaiko vidinio pasaulio garsiakalbiu. Be to, ta pati lėlė kuria žmogaus vaizdą, kurį vaikas pamėgdžioja. Būtent per lėlę į vaiko sielą ateina supratimas apie žmogų ir su juo susijusios kategorijos: gražus – negražus, geras – blogas, meilus – piktas ir t.t.
Pernelyg tikroviški žaislai kliudo natūraliai vaiko adaptacijai, nevysto jo vaizduotės, taip pat slopina vaiko simbolinį pasaulį, kuris yra toks pat natūralus, kaip ir sąmoningas pasaulis.
Tad gal geriau patys su vaikučiais pasigaminkime lėlę žaisti…
Lėles žinojo ir naudojo jau senaisiais istoriniais laikotarpiais. Archeologiniai radiniai liudija, kad jau Senovės Egipte buvo nedidelės lėlės, judančiomis rankomis ir kojomis, kurias darė iš nudažytų medinių lentelių. Graikai ir romėnai darė lėles iš molio, medžio, kaulo, kartais iš odos ir audinio. O lėlių rankos ir kojos dažniausiai buvo gaminamos naudojant šarnyrus. Patys ankstyviausi archeologiniai radiniai yra iš Viduramžių epochos. Vėliau, Renesanso epochoje lėlės įgauna ypatingą meninę vertę. Šiuo laikotarpiu atsiranda pirmoji lėlė – manekenė, mados pasiuntinė: puošni lėlė, aprengta prabangiu kostiumu, apsupta brangiais miniatiūriniais namų apyvokos daikteliais. Kadangi tuo metu mados žurnalų dar nebuvo, šiomis lėlėmis buvo perduodama informaciją apie madą.