Skiautiniai Lietuvoje

Skiautiniai lietuvoje

 

Skiautiniai – tai iš nedidelių audinio skiautelių rankomis ar siuvimo mašina susiūta tekstilė. Viena ar kita forma ši tekstilė egzistavo beveik kiekvienoje kultūroje, ypač ten, kur tokio pobūdžio siuvinių reikėjo dėl pačių gyvenimo sąlygų – šalto klimato, neturto, karų. Sunku dabar pasakyti,kur buvo sukurti pirmieji skiautiniai. Jų apraiškų galima rasti senovės Graikijoje, Egipte, Persijoje. Viduramžiais iš skiaučių siuvo paminkštintus drabužus pasivilkti po šarvais, kad šie nespaustų. Skiautinių meno požymių galima rasti daugelyje šalių.

Į Ameriką skiautiniai pateko iš Europos – Švedijos, Vokietijos, Olandijos, kur buvo senos skiautinių siuvimo tradicijos. Juk pirmieji europiečiai, pasiekę Ameriką, manė, kad plaukia į Indiją, kur bus šilta. Jie nebuvo pasirengę atšiauriam klimatui. Norėdami apsiginti nuo šalčio, iš visko, kas pakliuvo po ranka, siuvo antklodes. Pavyzdžiui, į antkodžių vidų dėl šilumos dėdavo lapus, žolę. Taip prasidėjo Amerikos skiautinių istorija. Dabar amerikiečiai didžiuojasi, kad jų skiautiniai, tapę liaudies menu, yra aukšto lygio.

Seniausias žinomas lietuviškas skiautinys saugomas Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose. Jis priklausė dailininko A. Žmuidzinavičiaus žmonos mamai – Idalijai Plioterytei, gyvenusiai 1837-1886 m.

Skiautinius dažniausiai siuvo savamoksliai ar šiek tiek pasimokę siuvėjai, nes jie prisirinkdavo skiaučių. Žmonės buvo  labai taupūs, „ jokia nuobira nuo stalo nenukrisdavo“, kaip sakė viena pateikėja. Paklausus 92 metų, daug skiautinių prisiuvusios siuvėjos, iš kur imdavo ornamentus, jinai atsakiusi, kad viskas yra galvoj.

            Skiautelių durstiniai angliškai vadinami patchworks arba quilt – tai reiškia  daigstyti arba dygsniuota antklodė. Mat Europoje, Amerikoje skiautiniai dažniausiai siuvami iš trijų sluoksnių. Viršutinis – puošnus, susiūtas iš įvairiaspalvių mažų skiautelių. Į vidurinį sluoksnį dedama šiltinamosios medžiagos, kurios siuviniui suteikia putlumo, minkštumo. Apatinis sluoksnis – pamušalas. Visi trys sluoksniai sudygsniuojami, atkartojant skiautinio rašto linijas ar sukuriant naują papildomą ornamentą.

          Senieji, Lietuvos  muziejuose esantys skiautiniai turi tik viršutinį, gražujį sluoksnį, išskyrus antklodė iš nacionalinio muziejaus. Senieji skiautiniai, kad ir nelabai gerai išsilaikę, – tai mūsų istorijos, buities, etnografijos dalis, rodantys to laikmečio žmonių grožio pajautimą ir supratimą, norą puošti savo buitį visom prieinamom ir turimom priemonėm.

 

Dabar skiautinių siuvimas – puiki saviraiškos priemonė. Moteriai įgimta kurti, skleisti aplink save grožį.

Kita priežastis – dvasinis pasitenkinimas, kad prikeli jau panaudotus audinius antram gyvenimui. Nors mažutis lašelis ekologijos vandenyne… 

Trečia – savo brangiausius žmones – vyrą, dukrą, sūnų ir kt.– apgaubi nenuperkama šiluma ir meile.

 

Nereikia bijoti tradicijų kaitos – tai užtikrina jos gyvybingumą, įsitvirtinimą šiandieniniame gyvenime.